Avele, užmieganti ant debesio, ar tu gyveni giliam danguje ar atsišvieti mariose iš po vandenio? Ar tavo vilnose nakčiai gūžtą susuka kregždės ar į garbanas tavo įsisupa žuvys bevardės kaip sidabro mėnuliai, kaip apvalūs baltos šviesos žiburiai, parvedę iš miško, iš sutemų, kai į nugarą rėmės vabalėlių giedojimas ir raudonos jau visai neįskaitomos smilgos smėlyne, ten pat, kur čiobreliuos? Avele, sapnuojanti debesį, kai nubusi, ar valgysi mano duonos? Nuglosčiau ją nakčiai, po delnu įspaudusi ženklą, kad darkart prisikeltume. Uogų pilna kaip tas miškas ir sėklų margų bus tavo burna, kai atkąsi. Avele, ant debesio bundanti, ar tai tu beri sniegą į naktį? Kai girdis tik snaigės. Kritimas jų minkštas. 

Dovana mylimiesiems, susižadėjusiems, jauniesiems, susituokusiems, namų šeimininkams. Dovanoms ir lauktuvėms! Rūtusėliai telpa delne, kvepia medžiu ir lengvai prisitaiko prie gražios širdies žmonių gyvenimo. Kiekvienas pasakoja savo istoriją. Lietuviškai ir anglų kalba. Rūtusėliai mėgsta sūpuotis lange ir po lempa, puošti sienas bei duris, slapstytis puokštėse ir gyventi eglutėse. Magnetukai prilaiko raštelius ant šaldytuvo, taip primindami kas užvis svarbiausia. Rūtusėliams gera megzti ryšius ir juos palaikyti. Keliauti po pasaulį paštu ir lagaminuose! Rūtusėlį prisegus prie laiškelio, galima jį pakabinti ant bičiulio durų, nuspausti skambutį ir guviai pabėgti!